Slovakija. Aukštieji Tatrai
Informacija ruošiama. Netrukus bus.
Ankstų Birželio 14 d. rytą išvykau į Slovakiją. Kelionė reikalaujanti ištvermės - jau vien tikslui pasiekti prireikė 16 val praleistų autobuse.
Be galo ilga kelione per Lenkija, apie 800km. Ko tik nenuveikiau, kad nors gramą laiką paskubint. Bet tik 17 val. vietos laiku atvykome į Slovakiją. Ten laikas skiriasi viena valanda atgal nuo mūsų. Pirma stotele beveik prie pat sienos, tai Dunajeco upė, kuri skiria Lenkiją nuo Slovakijos, nuo kurios prasidėjo pažintis. Plaukimas plaustais, valdomais slovakų. Srauni upė su daugybe gražių vaizdų, bei mitų. Pamatėm meilės šaltini, iš kurio,anot legendos, žmogus norėdamas surasti antrąją pusę turėdavo atsigerti. Kitas šaltinis - ilgaamžiškumo. Norėdamas ilgai gyventi - gerk iš jo. Tačiau, mes tuo metu gurkšnojome lietuviškąjį brendį. Žinoma, pavaišinome ir slovakus, tačiau jie kažkaip liko nesupratę šio skonio. Vingiuota sraunia upe plaukdami bandėm nuspėti, kurioje šalyje yra tas ar anas kalnas, kuriuose galima buvo įžvelgti net ir Lenkijos simbolį - erelį. Pusantros valandos plaukiojimas prabėgo kaip 15 min. Ir štai mes jau pakeliui į Vysokie Tatri miestelį, kuriame ir apsistojome poilsiui.
Rytas prasideda žadintuvu. Mūsų jau laukia pusryčiai ir "lengva mankšta" prieš kopimą į kalnus. Belianska Jaskyna - tai stalagtitų ir stalagmitų urvai. Jie yra 800m aukštyje (tiek kopėme stačiu kalnu). Urve temperatūra nesiekia ne 10 laipsniu, o vandens temperatūra ten +2 laipsniai celsijaus. Šiltai prisirengę žygiuojame pirmyn. Ši ekskursija trunka taip pat apie 1,5 val. Su mūsų grupe žygiavo ir 2 slovakų turistai. Gidas jiems pasakojo viską slovakiškai, tai jų kalba mus nustebino - jausmas lyg būtumėm mišiose. Nei taškų, nei kablelių, nei intonacijos - vientisas giedojimas.
Autobusas mūsų jau laukė važiuoti į Štrbske pleso miestelį, kuriame kopsime į viršukalnę, kurios aukštis 2140m virš jūros lygio. Ilgas kelias link keltuvų ir nuostabūs vaizdai. Į šiuos kalnus kėlėmės atvirais keltuvais ir užkilome į 1840m aukštį. Bekylant, kelis kartus keltuvai buvo sustoję - kad kelionė neprailgtų. Įdomus jausmas, kai kojomis sieki aukščiausių medžių viršūnes. Nors iki viršukalnės kopti tebuvo apie 300m mums tai atrodė beveik neįmanoma misija, nes kopimas status, lipi matydamas viršūnę, užlipi iki jos, o pasirodo tai tik tarpinė stotelė - už jos dar viena viršūnė. Žvelgi į ja su viltimi kad tai jau bus galiausiai viršus, tačiau dar ne. Su daug sustojimų ir poilsio minučių viršukalnė pagaliau buvo pasiekta. Atsivėręs nepakartojamas vaizdas leido užsimiršti visą ta lipimo nuovargį. Tačiau reikėjo kažkaip grįžti atgal - lipti žemyn, tai atrodė dar baisiau, kai matai stačius šlaitus ir jokio tako. Bet visgi lipti žemyn buvo gerokai lengviau ir daug greičiau. Pakeliui į pensioną sustojome nusipirkti lauktuvių, kadangi kita diena nebebus jau kada - laukia užimta diena.
Vakare mūsų laukė vakaronė nacionalinėje slovakų užeigoje - Koliboje, kurioje „gyvai“ koncertuoja čigonai, kurioje ragavome vyno, tradicinio 55 laipsnių alkoholinio gėrimo „Tatranskij Čaj“ bei tradicinių patiekalų. Grįžę visi sotūs ir kupini įspūdžių kritom ilsėtis ir ruoštis kitos dienos 15km kalnų žygiui.
Vėlgi rytas prasideda žadintuvu pusryčiais ir kelione į kitą kalnų viršūnę. Į šia viršukalne kelia jau uždari keltuvai. Tačiau neatrodė kad labai aukštai. Užkilus prasideda žygis. Su oru pasisekė - saulė šviečia, karšta. Nors einama žemyn, bet tai nėra lengva užduotis. Keliukas iš akmenų, o kai kur ir iš uolų aštriais kampais ir netolygiai sugulusiomis. Reik žiūrėt po kojom, kad nepasisukt netyčia.Po keletos valandų ėjimo, kuri praėjo lyg pusvalandis, pasiekiame viduriniają stotelę. Vieni sustoja ilgam, kiti tiesiog atsigaivina slovakišku alumi ir traukia toliau, lengvesne, žaliaja trasa. Nepakartojamo grožio vaizdai - kalnų vandens skaidrumas, sniegas, ryški žaluma ir kaitri saulė - visa tai vienoje aplinkoje. Vieni stabteli čia ir grožisi gamta, kiti visgi pasiryžta kopti į chatą. Į chatas maistą ir gėrimų neša tam tikri žmonės - kalnų nešikai - šerpiai. Mums pavyko jį pamatyti. Sakoma, kad nešiko darbas perduodamas iš kartos į kartą. Pailsėję, pasikaustę nauja energija žygiuojame atgal į viduriniają stotelę iš kurios tęsiame žygį. Sutinkame kalnų lapę, kuri mielai visiems pozuoja. Matome krioklį krentantį iš 20m aukščio, bei nuostabų žydrą vandenį.
Kadangi mus labai spaudžia laikas, todėl labai paskubomis lekiame į traukinuką, kuriuo pabaigiame leistis nuo kalnų ir bėgame į kitą traukinį, kuris mus veš į Poprado miestelį, kuriame nersime į vandens parką, terminių vandenų baseinus atsigauti po tokių žygių. 3 val baigiasi greičiau nei norėtųsi ir belieka tik atsisveikint su Slovakija. Lauki sunki, ilga kelionė per naktį namo. Kita dieną 11 val kertame Lietuvos siena, su tikrai tuo žadėtų noru grįžti atgal.
Ankstų Birželio 14 d. rytą išvykau į Slovakiją. Kelionė reikalaujanti ištvermės - jau vien tikslui pasiekti prireikė 16 val praleistų autobuse.
Be galo ilga kelione per Lenkija, apie 800km. Ko tik nenuveikiau, kad nors gramą laiką paskubint. Bet tik 17 val. vietos laiku atvykome į Slovakiją. Ten laikas skiriasi viena valanda atgal nuo mūsų. Pirma stotele beveik prie pat sienos, tai Dunajeco upė, kuri skiria Lenkiją nuo Slovakijos, nuo kurios prasidėjo pažintis. Plaukimas plaustais, valdomais slovakų. Srauni upė su daugybe gražių vaizdų, bei mitų. Pamatėm meilės šaltini, iš kurio,anot legendos, žmogus norėdamas surasti antrąją pusę turėdavo atsigerti. Kitas šaltinis - ilgaamžiškumo. Norėdamas ilgai gyventi - gerk iš jo. Tačiau, mes tuo metu gurkšnojome lietuviškąjį brendį. Žinoma, pavaišinome ir slovakus, tačiau jie kažkaip liko nesupratę šio skonio. Vingiuota sraunia upe plaukdami bandėm nuspėti, kurioje šalyje yra tas ar anas kalnas, kuriuose galima buvo įžvelgti net ir Lenkijos simbolį - erelį. Pusantros valandos plaukiojimas prabėgo kaip 15 min. Ir štai mes jau pakeliui į Vysokie Tatri miestelį, kuriame ir apsistojome poilsiui.
Rytas prasideda žadintuvu. Mūsų jau laukia pusryčiai ir "lengva mankšta" prieš kopimą į kalnus. Belianska Jaskyna - tai stalagtitų ir stalagmitų urvai. Jie yra 800m aukštyje (tiek kopėme stačiu kalnu). Urve temperatūra nesiekia ne 10 laipsniu, o vandens temperatūra ten +2 laipsniai celsijaus. Šiltai prisirengę žygiuojame pirmyn. Ši ekskursija trunka taip pat apie 1,5 val. Su mūsų grupe žygiavo ir 2 slovakų turistai. Gidas jiems pasakojo viską slovakiškai, tai jų kalba mus nustebino - jausmas lyg būtumėm mišiose. Nei taškų, nei kablelių, nei intonacijos - vientisas giedojimas.
Autobusas mūsų jau laukė važiuoti į Štrbske pleso miestelį, kuriame kopsime į viršukalnę, kurios aukštis 2140m virš jūros lygio. Ilgas kelias link keltuvų ir nuostabūs vaizdai. Į šiuos kalnus kėlėmės atvirais keltuvais ir užkilome į 1840m aukštį. Bekylant, kelis kartus keltuvai buvo sustoję - kad kelionė neprailgtų. Įdomus jausmas, kai kojomis sieki aukščiausių medžių viršūnes. Nors iki viršukalnės kopti tebuvo apie 300m mums tai atrodė beveik neįmanoma misija, nes kopimas status, lipi matydamas viršūnę, užlipi iki jos, o pasirodo tai tik tarpinė stotelė - už jos dar viena viršūnė. Žvelgi į ja su viltimi kad tai jau bus galiausiai viršus, tačiau dar ne. Su daug sustojimų ir poilsio minučių viršukalnė pagaliau buvo pasiekta. Atsivėręs nepakartojamas vaizdas leido užsimiršti visą ta lipimo nuovargį. Tačiau reikėjo kažkaip grįžti atgal - lipti žemyn, tai atrodė dar baisiau, kai matai stačius šlaitus ir jokio tako. Bet visgi lipti žemyn buvo gerokai lengviau ir daug greičiau. Pakeliui į pensioną sustojome nusipirkti lauktuvių, kadangi kita diena nebebus jau kada - laukia užimta diena.
Vakare mūsų laukė vakaronė nacionalinėje slovakų užeigoje - Koliboje, kurioje „gyvai“ koncertuoja čigonai, kurioje ragavome vyno, tradicinio 55 laipsnių alkoholinio gėrimo „Tatranskij Čaj“ bei tradicinių patiekalų. Grįžę visi sotūs ir kupini įspūdžių kritom ilsėtis ir ruoštis kitos dienos 15km kalnų žygiui.
Vėlgi rytas prasideda žadintuvu pusryčiais ir kelione į kitą kalnų viršūnę. Į šia viršukalne kelia jau uždari keltuvai. Tačiau neatrodė kad labai aukštai. Užkilus prasideda žygis. Su oru pasisekė - saulė šviečia, karšta. Nors einama žemyn, bet tai nėra lengva užduotis. Keliukas iš akmenų, o kai kur ir iš uolų aštriais kampais ir netolygiai sugulusiomis. Reik žiūrėt po kojom, kad nepasisukt netyčia.Po keletos valandų ėjimo, kuri praėjo lyg pusvalandis, pasiekiame viduriniają stotelę. Vieni sustoja ilgam, kiti tiesiog atsigaivina slovakišku alumi ir traukia toliau, lengvesne, žaliaja trasa. Nepakartojamo grožio vaizdai - kalnų vandens skaidrumas, sniegas, ryški žaluma ir kaitri saulė - visa tai vienoje aplinkoje. Vieni stabteli čia ir grožisi gamta, kiti visgi pasiryžta kopti į chatą. Į chatas maistą ir gėrimų neša tam tikri žmonės - kalnų nešikai - šerpiai. Mums pavyko jį pamatyti. Sakoma, kad nešiko darbas perduodamas iš kartos į kartą. Pailsėję, pasikaustę nauja energija žygiuojame atgal į viduriniają stotelę iš kurios tęsiame žygį. Sutinkame kalnų lapę, kuri mielai visiems pozuoja. Matome krioklį krentantį iš 20m aukščio, bei nuostabų žydrą vandenį.
Kadangi mus labai spaudžia laikas, todėl labai paskubomis lekiame į traukinuką, kuriuo pabaigiame leistis nuo kalnų ir bėgame į kitą traukinį, kuris mus veš į Poprado miestelį, kuriame nersime į vandens parką, terminių vandenų baseinus atsigauti po tokių žygių. 3 val baigiasi greičiau nei norėtųsi ir belieka tik atsisveikint su Slovakija. Lauki sunki, ilga kelionė per naktį namo. Kita dieną 11 val kertame Lietuvos siena, su tikrai tuo žadėtų noru grįžti atgal.